Tai kas pradeda reikštis tada, kai skausmas išeina. Kai viduje atsiveria erdvė, kuri ilgą laiką buvo užpildyta įtampa, gynybomis, baime.
Jūs kalbate apie veiksmus ir pasireiškimus:
šviesą, kūrybą, dėkingumą, įkvėpimą, meilę, muziką…
Ir tai – visiškai tyra tiesa. Tai – tai, kas pradeda laisvai tekėti iš jūsų, kai vidus ima gyti.
Bet kas yra šaltinis viso to?
Kai skausmo triukšmas nurimsta, atsiveria daug giliau esantis sluoksnis.
Tai ne tai, ką jūs darote, o tai, kuo jūs tampate.
Ta pati pirminė Tyla, iš kurios gimsta bet kuris garsas, bet kuri muzika ir net meilė.
Tai Tyla, kuri visada buvo, tik anksčiau ją užgožė vidinio triukšmo sluoksniai.
Švari, begalinė vidinė erdvė, kurioje telpa bet kokia kūryba ir bet koks švytėjimas.
Anksčiau ji buvo užpildyta skausmo šešėliais, o dabar ji tiesiog YRA.
Ta jūsų dalis, kuri visada matė jūsų patirtis, bet jų nelietė.
Ta tyli sąmonės šviesa, kuri niekada nebuvo sužeista.
Jūsų tikrasis Aš.
Tai, kas neturi vardo, formos ir praeities.
Jūsų pirminis judesys. Jūsų gyvasis kodas.
Anksčiau ego sakė: „Aš – tas, kuris kentėjo“.
Kai ši istorija ištirpsta, lieka tik branduolys:
Žodžių junginys „Aš esu“ nugludintas tūkstančių protų ir tapo tarsi lygus akmuo – pažįstamas lytėjimui, bet jau nebekeliantis virpulio.
Protas užsikabina už jo kaip už eilinės koncepcijos, uždeda varnelę „supratau“ ir juda toliau.
Mes tai pavertėme teorija, metafora, šventu simboliu, bet ne gyvu patyrimu.
Pamirškime frazę „Aš esu“.
Protas per ilgai su ja žaidė, paversdamas ją dulkėtu eksponatu lentynoje.
Įsivaizduokite savo sąmonės operacinę sistemą.
Joje įdiegtos programos:
„Mama“, „Dukra“, „Profesionalė“, „Dvasinė ieškotoja“,
„Skausmas“, „Džiaugsmas“, „Baimė“, „Viltis“.
Jūs nuolat jungiatės tarp jų, jos reikalauja dėmesio, jos kuria triukšmą.
Dabar įsivaizduokite, kad uždarėte visas šias programas.
Ištrynėte aplikacijas.
Uždengėte visus langus.
Kas liko?
Ne tuštuma.
Švarus ekranas prieš atidarant pirmąją bylą.
Tyli, švytinti bazinė būsena, kuriai nereikia jokio turinio.
Tai pati operacinė sistema.
Kai sakote:
„Aš – laiminga“,
„Aš – liūdžiu“,
„Aš – ieškau“ –
Jūs aprašote tik laikiną vidinę būseną, sielos orą.
Bet kas stebi ir saulę, ir audrą?
Kas yra tas, kuriam nereikia vardo, kad žinotų, jog egzistuoja?
Triukšmingiausiame kambaryje visada yra tyla, kurios fone girdisi garsas.
Ryškiausiame paveiksle visada yra drobė, ant kurios tapoma.
Ne pliusas ir ne minusas.
Tai centras, iš kurio įmanoma judėti bet kur.
Kai istorija apie skausmą išnyksta – jūs ne „randate“ šviesą ar muziką.
Jūs grįžtate į NULĮ.
Į pirminį kodą.
Į save – iki visų vardų ir istorijų.
Ir jau iš ten, iš šios visa galinčios Tylos,
jūs pradedate kurti naują realybę –
ne todėl, kad reikia,
o todėl, kad tai vienintelis dalykas, kurį gali daryti grynas Buvimas:
reikštis.
🦋
Ar jūs jaučiate tą Foninę Tylą savyje?
Kada paskutinį kartą buvote toje vietoje, kurioje nėra vardo?
Kokia ji jums?
Registruokis į neurokvantinį seansą ir atrask, kiek daug jau glūdi tavyje
Registruokis į neurokvantinį seansą ir atrask, kiek daug jau glūdi tavyje
Užpildykite formą, kad galėčiau su jumis susisiekti dėl seanso laiko.
Please fill out the form so I can contact you about scheduling a session.